Nuolat reformuojama sveikatos apsaugos sistema šiandien toli gražu nežiba rezultatais, bet priešingai – paslaugos ir specialistai uždarinėjant ligonines ar jų skyrius regionuose vis labiau tolsta nuo paprasto žmogaus. Eilių pas specialistus klausimas piktybiškai nesprendžiamas, taip sudarant sąlygas lobti privačiam sektoriui, kur už pinigus konsultacijai gali patekti tikrai greitai. Slaugytojų trūkumas bado akis – tai taip pat ne vienerius metus trunkanti problema, kuri tiesiogiai susijusi su teikiamų medicinos paslaugų kokybe.
Sveikatos apsaugos sistemą būtina stiprinti, o ne ją griauti prisidengiant nesibaigiančiomis reformomis.
Būdamas Seime įsipareigoju siekti, jog būtų nutrauktas dabar vykdomas gydymo skyrių naikinimas regionuose ir akivaizdi sveikatos paslaugų privatizacija. Tam būtina išplėsti privalomojo sveikatos draudimo mokėtojų bazę ir didinti valstybės įnašą – visos sveikatos paslaugų grandys bus geriau finansuojamos (ypač pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros grandys bei odontologinė pagalba).
Privačios įstaigos, siekiančios gauti privalomojo sveikatos draudimo lėšų, turės atsisakyti dabartiniu metu pacientams taikomų priemokų.
Patekti pas specialistą neturi tapti „metų iššūkiu“ – laukti konsultacijos du, keturis mėnesius, o kartais ir metus yra nesuvokiama. Per tiek laiko pagalbos gali taip ir nesulaukti. Reikia kelių dalykų. Pirmiausia, tam reikia pertvarkyti dabar egzistuojančią komplikuotą siuntimų sistemą. Antra, siekti, kad būtų ardomas netolygus sveikatos specialistų pasiskirstymas, kuomet praktiškai visi jie koncentruojasi didmiesčiuose, bet nepasiekia regionų.
Ne paslaptis, kad gydytojai mieliau renkasi privatų sektorių arba užsienio valstybes dėl neretai kur kas palankesnių darbo sąlygų ir darbo užmokesčio, todėl viešajame sektoriuje jų skaičius nuolat „nukraujuoja“. Jei dalis ir įsidarbina didžiuosiuose miestuose, tai regionams lieka kone nulis. Situacija turi keistis. Jos gerėjimui pagelbėtų rezidentūros bazių steigimas regionuose, ligoninių regionuose stiprinimas atnaujinant medicininę įrangą bei visuotinė medikų išlaikymo Lietuvoje ir jų sugrąžinimo į šalį programa.
Be abejo, tam reikalingos lėšos, todėl sieksiu, kad būtų inicijuotas ir įgyvendintas nacionalinis susitarimas įstaigų finansavimui kaip krašto apsaugai.
Slaugytojų trūkumas – dar viena opi problema. Šių darbuotojų krūviai yra milžiniški, o atlyginimai – vieni mažiausių Europos Sąjungoje. Jų pajamų augimas turi būti susietas su vidutiniu darbo užmokesčiu bei gyventojams teikiamų paslaugų apimties augimu.
Dabartinių sveikatos reformų pasekmės jau tapo toksiškos šalies gyventojams – gimdoma greitosios automobilyje, o dėl laiku nesuteiktos pagalbos auga mirtingumas. Tik skubūs politiniai sprendimai gali padėti sveikti visai sistemai, priešingu atveju sveikata paprastam piliečiui taps išskirtinės prabangos preke, ir dažniausiai neįperkama.
