Lopų lopymas Lietuvos keliuose – ne išeitis, o šalies gėda

Ištikus sveikatos problemoms, kreipiamės į medikus, o gydymui pradėti būtina tiksli diagnozė ir gydymo planas. Kokia šiandienos Lietuvos kelių būklės diagnozė? Štai iškalbingi oficialūs VIA Lietuva skaičiai: 2023 duomenimis Lietuvoje turime beveik 37 proc. blogos būklės kelių su asfalto danga. Jei vertintume ir žvyrkelius, kurių Lietuvoje yra per 5400 kilometrų, bendras blogos būklės kelių skaičius siektų beveik 50 proc. 

Susisiekimo ministerijos duomenimis, kelių infrastruktūros finansavimo trūkumas 2024 m. siekia 340 mln. eurų. „Žvyrkelių programai“ 4 metų laikotarpiui reikalingas per 426 mln. eurų finansavimas. Šiuo metu numatoma skirti lygiai 0 eurų. Diagnozė aiški: jeigu kelių finansavimo politikoje neįvyks esminių pokyčių, kelių finansavimo deficitas iki 2035 m. sudarys apie 3,5 mlrd. eurų.

Dešiniųjų Vyriausybės valdymo laikotarpiu kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimas liko nepakitęs ir 2022 – 2024 metais siekė 543 mln. eurų metams. Įvertinus pastarųjų metų infliaciją, darbo užmokesčio augimą bei statybinių medžiagų brangimą akivaizdu, kad realus investavimas į Lietuvos kelius kasmet mažėjo.

Šiandien Lietuvoje turime 72 blogos arba labai blogos būklės tiltus ir viadukus. Nedidinant finansavimo 2025 metams, greičiausiai teks uždaryti per 30 tiltų. Tai sutrikdys eismą, dar labiau pailgins kelionių laiką ir važiavimo atstumą. Tai ypač pajaus regionų gyventojai. Tad kelių būklės diagnozė, kaip ir prognozės ateičiai, deja, labai niūrios.

Akivaizdu, kad Lietuvos keliai nebuvo šios Vyriausybės prioritetas. Politiškai gal ir suprantama – keliai nei mitinguoja, nei balsuoja, o sričių, kur nuolat trūksta finansavimo, pradedant krašto gynyba ir baigiant švietimu ar sveikatos  apsauga – apstu. Vienok, reikia nepamiršti, kad Lietuvos keliais kasdien naudojamės visi.

Mažėjant mokyklų skaičiui regionuose, vis didėja pavežamų į įstaigas mokinių skaičius. Negrabi šios Vyriausybės sveikatos įstaigų reforma kaip vieną siektinų uždavinių numatė pacientų pavėžėjimą iki gydymo įstaigų. Be to, senstančioje visuomenėje kasmet didėja socialinių paslaugų poreikis ir vis daugiau jų teikiama atvykstant į namus. Žvyrkeliais ir lopytais keliais į regionus tikrai neatvyks investuotojai, jau net nekalbant apie tokių kelių saugumą ar daromą žalą transporto priemonių savininkams.

Koks galėtų būti kelių sistemos gydymo planas? Keturis metus dirbau LR Susisiekimo ministru ir suprantu, kad padėtį būtina keisti ir keisti skubiai. Išrinktas į LR Seimą įsipareigoju siekti, kad gerokai didesnė transporto priemonių naudotojų sumokamo kuro akcizo dalis būtų skiriama kelių tvarkymui. Pavyzdžiui, 2024 metais planuota, kad iš degalų pardavimo bus surinkta 966 mln. eurų kuro akcizų mokesčio, tačiau kelių tvarkymui ir priežiūrai atiteks tik kiek daugiau nei pusė – 56 proc. šios sumos. Tai nėra teisinga.

Būtina kaimyninės Lenkijos pavyzdžiu steigti infrastuktūros plėtros fondą. Dešiniųjų vyriausybė jį įsteigti žadėjo, bet pažado netesėjo. Taip pat būtina skubinti elektroninės kelių rinkliavos informacinės sistemos diegimą, nes kasmet jis kelių tvarkymo biudžetą papildytų daugiau nei 100 mln. eurų. Deja, projektas vėluoja daugiau nei dvejus metus.

Tik tinkamas „gydimas“ gali pakeisti Lietuvos kelių būklę, kitaip taip ir liksim dulkanti ir lopoma Lietuva.